Du ereliai ir vynmedis
1Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 2„Žmogau, užmink mįslę ir papasakok palyginimą Izraelio namams. 3Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS.
Didelis erelis, plačiasparnis
ir ilgaplunksnis,
raibas, tankiaplunksnis,
atskrido į Libaną.
Jis griebė kedro viršūnę,
4nulaužė jos aukščiausią ūglį,
nunešė į prekybos kraštą
ir paliko pirklių mieste.
5Paskui jis paėmė to krašto sėklos
ir pasėjo daigyne.
Lyg augalą prie gausių vandenų,
lyg uosį jį pasodino.
6Jis augo ir išaugo vynmedžiu,
bet besidriekiančiu ir žemaūgiu;
jo šakos krypo [erelio] link,
o šaknys skverbėsi gilyn į žemę.
Taip jis išaugo vynmedžiu,
leido ūglius, skleidė pumpurus.
7Bet buvo ir kitas didelis erelis,
plačiasparnis ir tankiaplunksnis.
Tikėki manimi! Tas vynmedis kreipė
savo šaknis jo link
ir skleidė šakas jo link,
kad anas jį laistytų.
Iš lysvės, kurioje kerojo,
8jis buvo persodintas į gerą dirvą
prie gausių vandenų,
kad skleistų šakas, neštų vaisių
ir užaugtų puikus vynmedis’.
9Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS.
Ar jam seksis?
Argi anas erelis neišraus jo šaknų,
nenuskins jo vaisių,
nenudžiovins jo drauge su visais lapais,
kuriuos buvo išskleidęs?
Juk nereikės stipraus peties
nei galingos kariuomenės,
kad jį išrautų iš šaknų.
10Štai jis persodintas,
bet ar vešės?
Kai nusmelks jį rytų vėjas,
argi nenudžius visai,
argi nenudžius lysvėje, kurioje išaugo?’“
11Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 12„Sakyk maištingiesiems namams: ‘Argi nežinote, ką šie dalykai reiškia?’ Sakyk: ‘Štai atėjo į Jeruzalę Babilono karalius, paėmė jos karalių drauge su jo didžiūnais ir parsivedė į Babiloną. 13Jis paėmė vyrą iš karaliaus palikuonių ir įpareigojęs priesaika sudarė su juo sandorą. O krašto diduomenę jis buvo paėmęs, 14kad karalystė būtų nežymi ir kukli, kad laikytųsi jo sandoros ir tokia išliktų. 15Bet tas pakėlė prieš jį maištą, pasiųsdamas į Egiptą savo pasiuntinius, kad duotų jam arklių ir daug kariuomenės. Argi jam pasiseks? Nejaugi galima ištrūkti, darant tokius dalykus? Nejaugi galima sulaužyti sandorą ir ištrūkti?
16Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – toje vietoje, kur gyvena jį karaliumi vainikavęs karalius, kurio priesaiką jis paniekino ir sandorą sulaužė, ten Babilone jis turės mirti. 17Kai daugelio žmonių pražūčiai bus pilami pylimai ir statomi apgulos bokštai, faraonas jam kare nepadės nei savo galinga jėga, nei pulkų daugybe. 18Dėl to, kad paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, padarė visus šiuos dalykus, nors buvo davęs savo ranką, jis neištrūks!
19Todėl, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – kaip aš gyvas, tikrai sukrausiu jam ant galvos priesaiką, kurią jis paniekino, ir sandorą, kurią jis sulaužė! 20Mesiu ant jo savo tinklą, ir jis bus pagautas mano spąstais; nuvesiu jį į Babiloną ir ten teisiu už išdavystę, kurią jis man padarė. 21Visi jo geriausi kariai kris nuo kalavijo, o išlikę gyvi bus išblaškyti į visus vėjus. Jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, pasakiau’“. 22Taip kalba Viešpats DIEVAS:
„Aš pats paimsiu ūglį
nuo aukštojo kedro viršūnės,
pats jį pasodinsiu.
Nulaušiu trapiausiąjį
iš jo aukščiausių ūglių.
Aš pats persodinsiu jį
ant aukšto ir didingo kalno.
23Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu,
kad krautų pumpurus, neštų vaisius
ir taptų didingu kedru.
Po juo apsigyvens visokie paukščiai,
jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai.
24Visi krašto medžiai žinos,
kad aš esu VIEŠPATS.
Aš pažeminu aukštą medį
ir paaukštinu žemą,
nudžiovinu žaliuojantį
ir pražydinu nudžiūvusį.
Aš, VIEŠPATS, pasakiau,
aš ir padarysiu!“
